Ventiliacija

Ar būtina vėdinti gyvenamas patalpas ?

Klausimas, ar būtina vėdinti gyvenamąsias patalpas dar prieš kelis dešimtmečius būtų palaikytas didžiule kvailyste – juk pastatai buvo kiaurais langais, tad apie jokias vėdinimo sistemas negalėjo būti nė kalbos. Pastarosios buvo rengiamos ir diegiamos tik visuomeniniuose bei pramoniniuose objektuose. Šiais laikais situacija yra kiek pakitusi: senuosius langus vis sparčiau ima keisti modernūs, gerokai sandaresni plastikiniai ar mediniai. Tobulėja ir pačių pastatų statybos technologija, gerėja naudojamų žaliavų kokybė, kinta jų savybės, tad patalpos tampa vis sandaresnės. O tai reiškia, kad patalpose visiškai nelieka oro cirkuliacijos. Žinoma, tai gerai, nes šiluma ir triukšmas neprasiskverbia į kitą pusę, tačiau esama ne vien privalumų, bet ir trūkumų. Visiškai sandarioje patalpoje žmogus negali kvėpuoti šviežiu oru, o tai reiškia, kad suprastėja jo savijauta, produktyvumas, nevėdinamoje patalpoje prarandama galimybė tinkamai pailsėti bei išsimiegoti. Išvada akivaizdi – vėdinimo sistemos šiuolaikiniam žmogui yra ne prabanga, o būtinybė. Šiuolaikiniai sprendimai užtikrina išties stebėtinas langų šilumos bei triukšmo izoliavimo savybes, tačiau tik tuomet, kai jie yra uždari. Atvėrus langus ir patalpas vėdinant tokiu būdu – šiluma ir triukšmas skverbiasi be jokių kliūčių. Taigi, vėdinimo sistemos yra optimalus sprendimas, ypač norintiems sulaikyti šilumą patalpų viduje, išvengti skersvėjo, triukšmo ir teršalų iš gatvės.

Nauda kiekvienam gyventojui

Nereikia būti specialistu, kad pastebėtum, jog vidutinis šių laikų žmogus gryname ore būna labai nedidelę dienos dalį. Jei nuodugniai ištirtume tokio žmogaus kasdienį režimą, gautume maždaug tokius rezultatus:

apie 8 valandos miego (kambarys yra sandarus, langai uždaryti);
kelionė į darbą ar ugdymo įstaigą (dažniausiai automobiliu);
8 valandos darbe arba ugdymo įstaigoje (tikra sėkmė, jei patalpose, kuriose praleidžiame visą dieną yra vėdinamos, į jas patenka šviežio oro, tačiau taip yra tikrai ne visur);
apsilankymas prekybos centre ir kelionė namo.

Išvada: gyvendamas pagal tokį režimą žmogus neturi laiko pabūti gryname ore išskyrus keletą dienų vasaros atostogų metu. Ar to tikrai užtenka? Veikiausiai ne, ypač turint omeny, kad sandariuose namuose mūsų lauke gausybė pavojų, kurių tokiais net nelaikome, tai: buitinė chemija (detalesnė informacija apie jos naudojimą pateikta žemiau), kvapas ir dulkės nuo naminių gyvūnų kailio, baldai (ypač nuo naujų baldų sklindantis kvapas yra daug pavojingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mat pastarąjį skleidžia ne jie patys, o ant DSP baldų plokščių džiūnantys alkidiniai klijai, kurie mus nuodija jau ištisus dešimtmečius). Ką jau kalbėti apie įprastas kasdienes procedūras ir jų metu naudojamas tokias priemones, kaip: dezodorantai, skalbikliai, minkštikliai, įvairios skalavimo priemonės ir pan., kurios teršia namų orą. Niekaip neišvengiame ir dulkių, o kova su jomis taip pat yra žalinga – net naudojami geriausi dulkių siurbliai į patalpas išmeta jau panaudotą orą, kuris nėra naudingas. Vakarais įsijungiame tikrą taupumo stebuklą – taupiąsias lemputes su dujų užpildu, apie kurias reikėtų pakalbėti šiek tiek plačiau. Šios technologijos, nors ir pelnė simpatijas dėl taupumo, yra tikri pavojingų medžiagų šaltiniai. Jose esančios gyvsidabrio dujos į aplinką skleidžia ultravioletinius spindulius, kurie žmogui kelia pavojų. Pastarieji gali neigiamai paveikti regos funkciją, taip pat gamina ozoną – nedidelis jo kiekis yra naudingas žmogaus sveikatai, bet ilgas buvimas jo prisotintame ore negalimas. Kad pavyktų to išvengti, nuo taupiųjų lempučių būtina nukreipti šilumą (nepaisant to, kad pastarosios jos išskiria kur kas mažiau, nei įprastos lemputės), priešingu atveju jų eksploatacijos laikas bus gerokai trumpesnis.

Dar vienas prastai vėdinamose patalpose tykantis pavojus – drėgmė. Iškvėpiant orą, su juo į aplinką pakliūna didelis kiekis vandens garų pavidalu, kuris kaupiasi ir tvyro patalpose, jei jos yra nevėdinamos. Vos atsiradus palankioms sąlygoms, pastarieji ir vėl virsta vandeniu, dėl to patalpose ima rasoti langai, drėkti sienos, pradeda kilti dar didesnės problemos – veistis grybelis, pelėsis. Drėgmės kaupimosi procesas priklauso nuo patalpų ir lauko – tiksliau lango stiklo – temperatūros skirtumo, todėl pastarasis geriausiai pastebimas žiemą. Pavyzdžiui, jei santykinis patalpų drėgnumas yra RH = 70%, o t = 20 Co, tai stiklui įšilus vos iki 14 Co, jau gali susidaryti rasos taškas ir atsiranda tikimybė, kad stiklas ims rasoti iš vidaus. Norint išvengti šių problemų, būtina mažinti drėgmę patalpose, o vienintelis būdas tai efektyviai padaryti – pasirūpinti tinkamu ir užtenkamu vėdinimu. Tik kontroliuojant patalpų vėdinimą, galima sumažinti oro drėgnumą bei maksimaliai sumažinti pelėsio atsiradimo riziką.

Patalpų vėdinimo galimybės

Patalpos gali būti vėdinamos dviem būdais: natūraliai arba priverstinai.

Natūralaus vėdinimo užteks ir jis bus veiksmingas patalpose, kuriose tinkamai įrengti oro šalinimo kanalai (juos išvesti reikia iš kiekvieno patalpos, oro šalinimo kanalai turi būti vertikalūs, vedantys aukštys, be jokių horizontaliai einančių atšakų). Taip pat daug reikšmės turi ir kanalų bei kamino (jei tai gyvenamasis namas) aukštis. Natūraliojo vėdinimo principas pagrįstas temperatūrų skirtumo lauke ir viduje bei vėjo sukeliamo oro judėjimo. Vis dėlto, nors šis patalpų vėdinimo būdas pasaulyje yra dažniausiai naudojamas, nepavyksta išvengti ir trūkumų. Šiltą vasaros dieną, kuomet nėra vėjo, o vidaus ir lauko temperatūra yra tokia pati, tikėtis, kad oras cirkuliuos, tikrai neverta. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad esant tokioms oro sąlygoms neveiks apskritai jokia natūralios patalpų ventiliacijos sistema.
Priverstinai vėdinamose patalpose svarbiausias elementas yra rekuperacinė sistema, šildanti iš lauko ateinantį šaltą orą ir tokiu būdu išsauganti šilumą patalpų viduje (sistemos veikimo principas pagrįstas šilumos perdavimu: iš patalpų šalinamas oras, nesimaišydamas su šviežiu, sušildo iš lauko į šilumokaitį patenkantį orą, taigi į patalpą jis patenka jau normalios temperatūros). Šis būdas suteikia galimybę išlaikyti iki 70-80 % šilumos, be to, padeda sutaupyti ir elektros energijos. Kadangi rekuperacinės vėdinimo sistemos išgauna dalį šilumos iš jau šalinamo oro, pašildyti naująjį reikia labai nedaug. Tai reiškia, kad užtenka mažesnio galingumo oro šildytuvo (koloriferio). O kuo mažesnis jo galingumas, tuo mažiau ir elektros energijos eikvojama, mažėjant jos sąnaudoms, mažėja ir išlaidos. Tai lemia šios sistemos populiarumą, nepaisant to, kad rekuperacinės vėdinimo sistemos yra šiek tiek brangesnės nei įprastos oro tiekimo ir ištraukimo sistemos. Šį vėdinimo būdą vis dažniau renkasi nuosavų namų bei butų savininkai, mat ji yra ne tik efektyvi, bet dėl taupumo ir nedidelių energijos sąnaudų gana greitai ir atsiperka.

Vis dėlto, apie rekuperacines vėdinimo sistemas reikėtų žinoti šį tą daugiau. Vėdinimo įrangos pardavėjai jau yra pastebėję, kad Lietuvos gyventojai yra linkę rinktis pigesnius įtaisus – plokštelinius rekuperatorius. Žinoma, kaina yra svarbu, tačiau reikia turėti omeny, kad įsigijus tokį variantą, gali nepavykti išvengti gedimų. Kone didžiausias plokštelinių rekuperatorių trūkumas – juos neigiamai veikia šaltis, taigi jų veikla dažniausiai sutrinka atvėsus orams, kuomet vėdinimo svarba yra didžiausia, o laikyti atvirus langus norisi mažiausiai. Kodėl taip nutinka? Plokšteliniai rekuperatoriai nėra atsparūs šalčiui ir esant žemesnei temperatūrai, susidarius kondensatui jie apšąla – rekuperatorius liaujasi veikti. Kaip to išvengti? Prieš įsigyjant rekuperatorių rekomenduojama atidžiai susipažinti su jo charakteristika, prašyti pardavėjo pateikti veikimo aprašą eksploatuojant esant ne pietietiškam klimatui, o realioms sąlygoms – neigiamai oro temperatūrai (-15 ar -20 Co). Spaudžiant tokiam šalčiui iš plokštelinio rekuperatoriaus negali būti jokios naudos, nes jis bus visiškai pasidengęs ledu.
Sistemos pasirinkimas yra svarbus momentas, todėl kad būtų išvengta nesklandumų ir papildomų išlaidų, prieš priimant sprendimą, rekomenduojama pasitarti su specialistais. Mūsų įmonėje dirbantys vėdinimo sistemų ekspertai yra sukaupę ne vieno dešimtmečio patirtį, todėl yra pasirengę patarti įvairiais vėdinimo sistemų pasirinkimo, projektavimo ir diegimo klausimais. Įsirengiant sistemą be ekspertų konsultacijos, paprastai nepavyksta išvengti esminių klaidų, kurios neigiamai veikia jo funkcionavimą: įrenginiai montuojami netinkamoje vietoje, prastai parenkamas ortakių diametras ir panašūs netikslumai dėl kurių vėliau kyla kitos problemos.

Vėdinimo sistemos pasirinkimas tiesiogiai veikia šilumos, energijos taupymo rodiklius, todėl tai ypač svarbus sprendimas statant naują ar rekonstruojant jau turimą būstą. Kartu su naujos kartais langais bei kokybiškai apšiltintomis sienomis galima pasiekti geriausią rezultatą, nes pagerinamas terminis-drėgmės balansas, sumažėja šalinamo oro perteklius. Profesionaliai parinkta ir įrengta vėdinimo sistema – tai gyventoją džiuginantys pranašumai.

Buitinė chemija – nuodai kiekvienuose namuose

Kaip jau minėta anksčiau, buitinė chemija yra vienas tų pavojų, kurie tyko kiekvienuose namuose, todėl visus valiklius reikėtų rinktis itin atsakingai, prieš tai atidžiai peržiūrėjus jų sudėtį. Žinoma, vien perskaityti neužtenka. Tam, kad sudedamosios dalys būtų identifikuojamos ir tinkamai interpretuojamos, reikia pasidomėti plačiau. Štai, pavyzdžiui, kone kiekvieno valiklio sudėtyje esantis amonio hidroksidas yra korozinė medžiaga, kuri dirgina ne tik odą, bet ir kvėpavimo takus, gali sukelti alergines reakcijas ar net ligas, pavyzdžiui, dermatitą. Ir tai dar neprilygsta perchloretilenui, kuris yra žinomas kaip kancerogenas. Toks žmogui ir aplinkai žalingas valiklių poveikis yra moksliškai įrodytas, todėl „Baltijos aplinkos forumo“ cheminių medžiagų ekspertės Zita Dudutytės teigimu, derėtų rinktis tokius valiklius, kurių sudėtyje būtų kuo mažiau nereikalingų priedų (dažiklių, kvapiklių). Moteris taip pat rekomenduoja vengti ir birių produktų ar aerozolinių valiklių, kuriuos lengva įkvėpti. Nenaudoti rekomenduojama ir tokių produktų, kurių sudėtyje yra abrazyvinių dalelių – pastarieji savo funkciją atlieką puikiai, efektyviai, bet pažeidžia ir valomus paviršius, taigi vėliau apnašos ir nešvarumai kaupsis tik dar greičiau.

Savo teiginiams apie keliamą valiklių pavojų sveikatai ir aplinkai pagrįsti, ekspertė pateikia ir keletą faktų – Anglijoje atlikto tyrimo rezultatus. Tyrimo metu buvo analizuojamos 100 namų dulkės, kurias ištyrus buvo rastos ypač pavojingų ftalatų sankaupos – pastarieji žalingai veikia reprodukcinę sistemą (labiausiai – vyrų), trikdo kepenų funkciją, apsunkina kraujotaką, slopina imuninę sistemą, gali sukelti astmą. Taip pat buvo rasta ir analogišką funkciją kaip skydliaukės hormonai atliekančių medžiagų, kurios mažina degumą. Alavo – galinčio sukelti vėžį bei kitų hormonų veiklą trikdančių junginių. Prie vienų pavojingiausių buitinės chemijos produktų galėtų būti priskiriami orkaičių, griliaus ir kanalizacijos valikliai, kurių sudėtyje esančios medžiagos neigiamai veikia aplinką, tačiau net ir pastarieji daroma žala negali būti lyginami su unitazo valikliais.

Nors paprastai apie tokias grėsmes įspėja ant valiklių pakuočių esantys ženklai, retas pirkėjas atkreipia į juos dėmesį, žino ar pasidomi jų reikšme.
Kito tyrimo metu buvo tiriamas 320 žmonių kraujas. Tyrime dalyvavimo įvairaus amžiaus, iš 12 skirtingų valstybių surinkti individai. Jų kraujyje buvo ieškoma 101 cheminės medžiagos. Rezultatai – stulbinantys, mat rasti pavyko net 76. Viename mėginių jų buvo net 54. Dalis žmonių kraujyje rastų cheminių medžiagų naudojamos buitinės chemijos gamyboje.

„Baltijos aplinkos forumo“ cheminių medžiagų ekspertė Zita Dudutytė šią situaciją komentuoja taip: „Nors daugiau kalbama apie staigias reakcijas, kurias gali sukelti valikliai, juose yra labai daug bjaurių medžiagų, kurios turi ilgalaikį poveikį. Pavyzdžiui, triklozanas kaupiasi organizme ir gali sukelti vystymosi sutrikimus. Gaminant ir deginant triklozano turinčius produktus ar veikiant saulei formuojasi dioksinai, sukeliantys vėžį“.

Ekspertė rekomenduoja nesirinkti valiklių, kurie pasižymi antibakterinėmsi savybėmis, nes daugelio iš jų sudėtyje aptinkamas triklozanas. Pastarojo taip pat galima rasti ir kone populiariausiomis laikomų dantų pastų, burnos skalavimo skysčių, kramtomosios gumos sudėtyje.

Kuo veiksmingesnis, tuo pavojingesnis

Kalbant apie žalingą buitinės chemijos poveikį, reikėtų paminėti ir indaplovių priežiūros priemones. Valyti bei dezinfekuoti skirtose priemonėse aptinkami įvairūs šarminiai natrio junginiai, kurių žala virškinimo sistemai – išties didžiulė. Patekę į virškinimo organus šie junginiai gali sukelti vėmimą, skausmus pilvo srityje ir viduriavimą. Panašių junginių randama ir viryklių bei orkaičių valikliuose, todėl rekomenduojama juos itin kruopščiai nuvalyti, kad būtų pašalintos net menkiausios ant paviršiaus likti galinčios dalelės. Priešingu atveju likučiai patenka ant maisto su kuriuo pasiekia ir jau minėtą virškinimo sistemą. Šių taisyklių reikėtų laikytis naudojant kokius valiklius.

Atskiro dėmesio nusipelnė unitazų valikliai. Šie gali būti dviejų rūšių, tai: šarminiai arba rūgštiniai. Kalbant apie šarminius, veiklioji jų medžiaga paprastai yra natrio hipochloritas, natrio hidroksidas arba natrio karbonatas. Pastarieji laikomi vienu iš pavojingiausių valiklių, taigi jais naudojantis būtina mūvėti apsaugines priemones – pirštines ir pasirinkti tinkamą valiklio dozę (nuo to jo efektyvumas visiškai nepriklauso). Ypatingo atsargumo priemonių reikėtų imtis naudojant šarminius kanalizacijos valiklius, kurie gali išskirti vandenilio dujas ir labiausiai paveikti žmogaus sveikatą.

Be šių taisyklių, reikėtų prisiminti ir dar vieną – jokiu būdu vienu metu nenaudoti šarminių ir rūgštinių valiklių, antraip pasekmės gali būti labai liūdnos. Pavyzdžiui, jei vieno valiklio sudėtyje esama chloro junginių (tai galėtų būti natrio hipochloritas), į aplinką gali išsiskirti chloro dujos, kurios yra nuodingos, o naudojant nedidelėje patalpoje gali sukelti net mirtį.

Mendelejevo lentelė

Padėti išvengti nelaimingų atsitikimų ir apsaugoti savo ir aplinkinių sveikatą gali padėti ne kas kitas, kaip periodinė cheminių elementų arba kitaip vadinama Mendelejevo lentelė. Kaip? Reikėtų įsiminti, kad specialistai pataria vengti tokių valiklių, kurių sudėtyje galima rasti chloro. Ypač nuodingi chloro junginiai gali tapti niežulio priežastimi, sudirginti odą, kvėpavimo takus, akis, sukelti paraudimus. Šie junginiai neigiamai veikia ir kitus organus – prarijus trikdo kepenų, inkstų veiklą ar net gali sukelti onkologines ligas, paveikti vaisingumą, neigiamai paveikti reprodukcinius procesus.

Šie junginiai yra atsparūs ir patvarūs, aplinkoje išsilaiko net kelis šimtus metų, gali kauptis ir judėti ore, vandenyje bei dirvožemyje. Kadangi yra tirpūs vandenyje, jų sankaupų galima aptikti riebaliniame gyvųjų organizmų sluoksnyje.

Chloro junginiai neturėtų būti toleruojami, visais įmanomais būdais reikėtų stengtis jų išvengti, naudoti priemones, kurių sudėtyje jų nėra. Jei patiems nepavyksta rasti sprendimo – geriausia kreiptis į specialistus, kurie padės švarų ir nekenksmingą būdą. Tai padaryti visada pasiruošę ir mes – UAB „Vėdinimo meistrų“ komanda.